Mąstančiojo kertelė

Turbūt ne vieną kartą esat girdėję šią frazę. O ar kada susimąstėt, apie ką ji?

Kiekvienas iš mūsų norim susikurti tobulą savo gyvenimą. Nesvarbu, ką mums reiškia “tobula”. Man rodos, kad norint tai sukurti ir reikalingas ramstis. Bene sunkiausiai užduotis per dailės pamoką būdavo nupieštą ką nori ant balto popieriaus lapo. Atrodydavo, kad tiek daug minčių ir tiek mažai lapo. Arba, atvirkščiai. Paprasčiausiai per sunku suvokti nuo ko pradėti. Panašiai ir su gyvenimu. Juk turim tiek daug galimybių ir tiek mažai laiko. Mums reikia tarsi atspirties taško. Tam mes ir ieškome savo gyvenimo ramsčio. Ir žinot, kas nuostabiausia? Ogi tai, kad kiekvienam jis vis kitoks. Tai gali būti šeima, artimas žmogus, draugas, mėgiamas darbas, hobis ir t.t. Radę tą tašką,  mes ir pradedame aplink jį viską lipdyti.

Nežinau, kiek ši teorija teisinga, bet norėčiau tikėti, kad nemažai. Ir norėčiau kuo greičiau atrasti tą savo gyvenimo ramstį.

Rodyk draugams

Keista, kai vėl grįžau į Vilnių pradėjau daug sapnuoti. Namie beveik visai to nebūdavo arba atsibudęs nieko neprisimindavau. O dabar sapnai labai ryškūs ir jų be galo daug. Kartais per naktį ir kokie 5 būna. Bene dažniausiai sapnuoju, kad bėgu nuo ko nors. Per įvairias kliūtis, dažnai ta pati kliūtis kartojasi kelis kartus. Tarsi kas atsukinėtų filmą atgal ir vėl paleistų. Galiausiai pabaigoje vis vien tenka su kuo nors muštis ir tada prabundu… Turbūt aiškiau ir nebūna, ką šis sapnas man nori parodyti: bėgimas nuo kažko, kas man nepatinka. Manau, kad tai tiesiog bėgimas nuo savęs. Kartas nuo karto vis pasijaučiu esąs ne ten, kur noriu ir darąs ne tai, ką turėčiau iš tikro daryti. Kartais norisi imti ir viską mesti. Pradėti iš naujo. Pakeisti mokslus. Pakeisti gyvenseną. O tada ateina rytas, ta pati rutina ir visas ryžtas išgaruoja lyg vandens lašelis užtiškęs ant karšto metalo. Ir vėl darai tą patį, eini ten pat. Turbūt sakysit, kad trūksta valios ir ryžto. Taip, jūs teisūs. Tik ar lengva imti ir viską pakeisti? Per daug mes esame socialiai susirišę, kad imtume ir lengvai nutrauktume šiuos ryšius. Net nežinau, gal tai tiesiog jauno žmogaus neapsisprendimas ir tiek. Gal iš to išaugsiu. O gal ir ne…

Kad ir kaip ten būtų, manau, kad imu suprasti F.Dostojevskio frazę “Visi esame kalti dėl visko, už visus ir prieš visus, o aš labiau nei kiti.”

Rodyk draugams

Turbūt  būsiu ne pats originaliausias, jei pasisakysiu apie Drąsių Kedį, bet tiesiog norisi pasisakyti.

Nuo pat pradžių nelaikiau jo didvyrių ir nelaikysiu. Dviejų žmonių nužudymas yra nusikaltimas ne tik pagal įstatymus, bet ir prieš gamtą. Suprantu, kad, jei jis yra teisus, tai pykčio išraiška, galbūt nevilties. Bet kuriuo atveju jis pasielgė neteisingai.

O dabar apie jo radimą. Jau pirmosios žinios sukėlė man įtarimą. Keista buvo tai, kad jį rado Lietuvoje. Dar keisčiau tai, kad lavoną rado per Darom akciją. Kaip paaiškėjo po tyrimo, jis numirė apsivėmęs nuo alkoholio. Ar tai neatrodo keista? Žmogus, kuris yra ieškomas visos Lietuvos, gyvena sau kaime ir dar sugeba nusigerti. 3,7 promilės tikrai įspūdingas skaičius. Ar jūs, būdamas tokioje padėtyje, tiek gertumėte? Dar vienas įdomus faktas yra tai, kad netoli gyvena Kedžiaus giminės. Negi policija ten netikrino? Jeigu jis ten slėpėsi, tai mažam kaime tokie dalykai turėtų greitai pasklisti. Dar daugiau, jei jis buvo rastas ten, tai turėjo eiti per kaimelio vidurį. Kaip niekas to nepastebėjo? Negi tiek daug atsitiktinumų būna vienu metu? Netikiu. Bet čia ne viskas. Koks pasisekimas! Šalia dar rastas ir pistoletas su Kedžiaus DNR pėdsakais. Ir taip, tai tas pats šautuvas, kuriuo buvo įvykdytos žmogžudystės. Dar vienas atsitiktinumas? Spręsti jums.

Iš vis, visa šita istorija atrodo tokia sufalsifikuota ir padirbta, kad darosi baisu, kokioj valstybėj mes gyvename. Tiesą sakant, po tokių istorijų tikrai nesijaučiu labai saugus Lietuvoje. Kažkas negerai vyksta ir jaučiu, kad kuo toliau, tuo labiau bus blogai. Tikiuosi, kad aš klystu. Bet jei artimiausiu metu neįvyks jokių esminių pokyčių visoje mūsų sistemoje, gali būti, kad šita tauta pradės tokią degradaciją, iš kurios išsigelbėti nebebus įmanoma. Vien faktas, kad iš Lietuvos išvyksta tiek žmonių, kiek paprastais išvyksta tik po stichinių katastrofų, rodo, jog mes einame ne ta linkme. Tiesiog mums reikia suprasti, kad laikas balsuoti ir reikšti savo nepasitenkinimą ne kojomis, o žodžiais ir darbais. Reikia parodyti, kad mes tiesiog nesitaikstysim su valdžios daromomis nesąmonėmis. Čia neskirta vien tik konservatoriams, čia tiesiog visiems. Ir reikia reaguoti kuo greičiau, o tai istorijų su drąsiais kedžiais gali tik daugėti…

Rodyk draugams

Gerbiama(s)(?) švietimo ministre,

jums rašo visiškai jumis nusivylęs buvęs mokinys ir dabartinis studentas. Ilgą laiką stebėjau, ką išdarinėjat su šventu dalyku - mokslu. Keitėt sistemas, blaškėt studentus ir mokinius, krovėt nereikalingus darbus mokytojams. Darėt viską, kad tik bėgtume iš Lietuvos. Girdėjau jūsų kalbas, pilnas siūlymų gerbti kitus, pilnas padėkų ir džiaugsmingų ditirambų, pilnas pasididžiavimo mokiniais ir mokytojais. Girdėjau jūsų pažadus, tokius didelius ir stebuklingus. Ir tuo pačiu mačiau jų žlugimą, darymą visko priešingo. Jūsų buvo jau turbūt koks dvidešimt. Ir visi jūs buvote vienodi, tarsi iškalti iš vienos uolos - tokie pat kieti, tokie pat nepajudinami ir, kartu, tokie pat kvaili. Jūsų kalbos ir darbai skirdavosi vienas nuo kito, kaip žiema nuo vasaros. Jūs primelavote tiek, kad būtų galima parašyti milijoną egzemplorių “Mikė Melagėlis”.

Galėčiau dar vardinti ir vardinti įvairiausius nusižengimus sveikam žmogaus protui, kuriuos jūs padarėte. Bet nemanau, kad nors vienas iš jūsų perskaitytų šį laišką net ir gavęs asmeniškai. O jei ir perskaitytų - ar kuris nors iš jūsų padarytų išvadas? Sunkiai. Liūdniausia tai, kad man nereikia kreipimesi rašyti jokios pavardės. Įrašius bet kurio švietimo ministro pavardė šis laiškas būtų teisingas. Galbūt aš rašau per daug paveiktas nuotaikos, bet nei vienas iš jūsų nesate verti net savo pirmajai mokytojai į akis pažiūrėti. Nors kartą pabandykit pasižiūrėti į save iš šono ir gal pamatysit, kodėl jūs iššaukiate tokius laiškus, kaip šis.

Net jei ir priversit visus Lietuvos šviesuolius emigruoti, žinokit, kad likimas vis vien jus nubaus ir pastatys į vietą. Tikiuosi nors kartą per metus jūsų mieganti sąžinė primena jums, kiek daug nesąmonių jau esat padarę.

Rodyk draugams

Kartais pabandau sustoti akimirkai laike ir apgalvoti viską, kas dedasi mūsų pasaulyje. Ir nežinau, kodėl, bet viskas atrodo labai paradoksaliai. Kodėl? Ogi todėl, kad kuo toliau, tuo labiau tampu patenkintas savo gyvenimu. Gera nuotaika žymiai dažniau aplanko mane, nei niūrumas ir pyktis. Nors dar retai pavyksta susitvarkyti savo dienos tvarkaraštį, nors dažnai nepasimokau pakankamai, nors neretai pritingiu, vis dėl to gyvenimas atrodo labai šviesus. Ir net nežinau, kodėl. Gal tiesiog po truputį išmokstu džiaugtis tuo, ką turiu? Ir šiaip ima džiuginti tokie maži ir paprasti dalykai, kaip skanus valgis, paprastas pašnekesys apie visišką nieką. Net sportuodamas/žaisdamas nepametu taip galvos visiškai ir išmokstu valdyti savo emocijas. (Tiesa, keiksmažodžių galėčiau ir mažiau sakyti :( ) Azartas ima patenkinti mane net labai nesistengiant ir pralaimėjimas nebėra toks liūdinantis. Taigi, džiaugiuosi gyvenimu :)

Tuo tarpu pasaulyje kuo toliau, tuo labiau auga įtampa. Bent jau man taip atrodo. Nežinau, galbūt tiesiog perdedu, bet pastaruoju metu įtampa tikrai kyla. Ko vien vertas karas tarp Rusijos ir Gruzijos. Dabartinė JAV strategija su raketomis Rytų Europoje irgi neprideda stabilumo. O kur dar Iranas, Irakas, Afganistanas? Kur dar mažesni konfliktai? Nepamirškim ir keiksmažodžio iš k raidės. Kaip be jo? Visas pasaulis atrodo kaip didelis sergantis žmogus, kuriam reikalinga skubi pagalba ir nėra kaip. Tačiau čia tik didžiausios problemos. Reikia atkreipti dėmesį ir į mūsų pačių Lietuvėlę. Kad politikai jau seniai nebėra verti ir sudilusio skatiko, tai čia seniai aišku. Anksčiau labai įdomu būdavo ir pastoviai sekdavau politinis naujienas. Dabar šis entuziazmas gerokai priblėsęs ir kartais net neperskaitau internetinių žinių portalų.  Pradedu suprasti, kodėl tiek daug mano bendraamžių tokie apolitiški. Ogi todėl, kad visiškai nebeįdomu, kuris ten politikas prisigėrė, kuris ne ten pinigus leidžia kanceliarinius ir taip toliau, ir panašiai. Kuo toliau, tuo sunkiau sugalvoti, kokia partija Lietuvoje yra arčiausiai manęs. Apibendrinant, pasaulis eina velniop, o man ne taip jau blogai :)

Šypsokimės ir kitas nusišypsos tau, kaip sakoma :)

P.S.: paveiksliukas pasiskolintas iš visagalio google

Rodyk draugams

Nusipirkau naujausią Jurgos albumą. Prieš tai dainas perklausiau internete. Patiko! Net labai. Bet vėlgi, naujas albumas - naujas stilius/kryptis ar kaip tai pavadinti. Nesuprantu, kaip žmogus gali taip puikiai keisti savo dainas, bet man tai patinka. Kai kurias dainas labai sunku suprasti, nes, pasak pačios Jurgos, ji jas sudainavo paukščių kalba.

Dainų žodžiai, kaip visada, vietomis sunkiai suvokiami ir atrodo, kad trūksta loginio ryšio. Kita vertus, jį galima pajusti klausantis dainos ir kartais tai sunku išreikšti žodžiais.

Gaila, žinoma, kad bilietai į jos koncertus būna turbūt brangiausi iš visų Lietuvos atlikėjų, todėl eilinį sykį nenueisiu. Bet ateity būtinai reikės apsilankyti :)

Rodyk draugams

Perskaičiau puikų interviu su dar puikesniu žmogumi - Andriumi Mamontovu. Jį galite rasti čia: “Svarbiausia - atsakomybė”.

O aš norėčiau išskirti kelias svarbiausias ir geriausias mintis iš jo.

“Valstybė įvelia visus savo piliečius į nelegalią veiklą, grąžina vėl į “vokelių” erą.”

“Valstybė savo piliečiams nesuteikia kito pasirinkimo, kaip tik apeiti įstatymus norint išgyventi. Valstybė verčia savo žmones užsiimti nelegaliais dalykais, už tai dar vėliau ir baudžia.”

“Lietuvą apskritai kamuoja bendra problema - atsakomybės nebuvimas.”

Aš pats buvau tame koncerte, kur Mamontovas tiesiai šviesiai pasakė, kad Seimui reiktų atsistatydinti. Sunku suabejoti, kad tada jis pasakė ne tai, kas jam buvo galvoje. Aš galbūt per daug gerbiu Mamontovą, bet pastarosios jo kalbos yra tikrai labai vertos atkreipti dėmesį. Jis rodo puikų pavyzdį, kaip galima pasinaudoti savo populiarumu geriems tikslams. (Čia nori nenori prisimenu dar vieną puikų pavyzdį: Jurgos Šeduikytės protestą atsiimant prizą iš Paleckio rankų.)

Rodyk draugams

Sveiki, grįžtu po atostogų ir šįkart noriu pasisakyti šia, ganėtinai opia ir jautria tema.

Pradžiai šiek tiek istorijos. “Judaizmas – judėjų kultūra ir religija. Tai vienas seniausių ir vis dar praktikuojamas monoteistinis tikėjimas. Iš judaizmo doktrinos išaugo dvi pasaulinės monoteistinės religijos – krikščionybė ir islamas.” Jau nuo pat istorijos pradžios judėjai(arba tiesiog žydai) buvo vargana tauta. Ilgai klajojo, vergavo Egipte.  Galiausiai savo valstybę įkūrė tik po Antrojo pasaulinio karo, padėdami JAV, remiami JAV. Tiesiog kaip kompensacija dėl holokausto. Ir nuo to laiko tame regione ramybės nebėra.

Nuo pat jų valstybės įkūrimo žydai ėmė siekti atkeršyti visiems žmonėms, kurie juos žudė. Jie inicijuodavo didžiąją dalį žydšaudžių teismų, ieškojo jų. Tuo pat metu jie ėmė reikalauti iš valstybių grąžinti žydams priklausiusi turtą, kurį pasisavino SSRS ar Hitlerio šaika. Žinot, štai šitas reikalavimas man ir atrodo absurdiškiausias. Sutinku, kad kažkokia kompensacija jiems priklauso. Ir netgi valstybės turėtų ją išmokėti. Bet jau būkim teisingi, jos reikalauti, tiesiog gvieštis yra negražu ir amoralu. Lietuvos vyriausybė pasiūlė 113, po to 130 mln. Mano manymu, visai nemaža suma. Tačiau jie vis vien yra nepatenkinti. Ėmė reikalauti net 300 mln. Tiesiog kyla klausimas, ar tikrai jiems tiek verta mokėti? Ta tema man labai patiko Sigito Babiliaus straipsnis. Štai keletas citatų, kurios labai taikliai atspindi ir mano mintis.

“Žiūrėdamas žinias per televiziją gali sužinoti, kad Lietuvoje mažinamos pensijos, tarnautojų atlyginimai, valstybė bando išsigelbėti nuo finansinio kracho, o tuo metu žydai reikalauja ne 130 mln. litų, o 300 mln. litų.”

“Štai valstybė kompensavo indėlius už vieną sovietinį rublį sumokėdama litą. Tačiau jei paskaičiuosime infliacijos lygį ir palūkanų normą, valstybė turėjo už vieną rublį mokėti kokių 100 litų…”

Kita pusė yra ir tai, kad žydai kol kas nieko aiškaus nepasako apie tai, ką jie darys su gautais pinigais. Ar jie juos investuos čia, ar išveš kitur? Juk šie pinigai galėtų puikiai padėti geriau gyventi Lietuvos žydų bendruomenei. Bet iš jų pačių kol kas nieko aiškaus negirdima šiuo klausimu. O apie tai gerai pasakė tas pats Sigitas Babilius.

“Tiesiog reikalauja kompensacijos už turtą, nepaaiškindami kur ir kaip tie pinigai bus naudojami ir pamiršdami, jog tai ne turto pirkimo–pardavimo sandoris, o KOMPENSACIJA. O kompensacijos atveju susitariama dėl jos principo.”

Taigi, nors žydai ir nukentėjo bene labiausiai per pasaulinius karus, bet tai nereiškia, kad jie dabar gali reikalauti kosminių sumų. Viskas turi būti pagrįsti sveiku protu ir paprasčiausiu apskaičiavimu.

P.S.: prisiminiau, kaip jie buvo apskelbė mūsų partizanus (tarp jų ir vieną garsiausiųjų, berods, Vanagą) žydšaudžiais. Va už tokias kalbas juos reiktų pasiųsti toli toli. Kad kol pareitų, jokių kompensacijų nebenorėtų.

P.P.S.: štai visas S.Babiliaus straipsnis, jei kam įdomu: S.Babilius. Žydų turtas ir „išdeginta žemė“

Rodyk draugams

Neseniai Vilniuje įvyko dar vienas, atrodo, jau tradiciniu tampantis festivalis-renginys “Tebūnie naktis”. Šiais metais man teko laimė jame apsilankyti. Todėl nusprendžiau su jumis pasidalinti savo įspūdžiais.

Prieš einant į šį renginį buvau girdėjęs nemažai šaunių atsiliepimų apie jį ir tikėjausi įdomaus reginio. Pati programa taip pat skambėjo viliojančiai: iliuzionistai, mimai - paveikslų kūrėjai, pakilimas Aladino lempa, fakyrai ir t.t.. Deja, viskas gražu buvo tik ant popieriaus.

Labiausiai nuvylė iliuzionistai. Tiksliau jų pasirinkta vieta - šalia Nacionalinio dramos teatro. Vietos mažai, žmonių daug. Rezultate gavosi, kad likau nematęs jų pasirodymo. Iki fakyrų taip ir nenuėjau, nes ką sutikau - tų įvertinimas buvo labai prastas. Tuomet nusprendėm nukeliauti iki Lukiškių aikštės ir pasiklausyti Petro Geniušo atliekamo L. Bethoveno “7 sonatos”. Va ten tai buvo visiškas krachas: aikštė pilna žmonių, vidury jos scena, viena kolonėlė ir nulis garso toliau esantiems žmonėms. Negi buvo sunku pasirūpinti daugiau aparatūros?

Kitas sustojimas buvo Baltasis tiltas. Aprašyme buvo minimas paskraidymas Aladino lempa, riedėjimas rieduliais. Ką radom? Mažytę baltą palapinę, kurioje vyko kažkas panašaus į dartus ir viskas. Jokios lempos ar riedulio nesimatė. Toliau patraukėme į kažkokį turėjusi vykti ar tai filmukų rodymą, ar tai gyvos muzikos pasirodymą. Radom vos vos - kažkur giliai giliai įsikūręs buvo. Ir ten praplečiau savo žinias. Pasirodo DJ - gyva muzika :)

Galiausiai geriausia, ką radome buvo kažkokios grupės pasirodymas ledainėje. Problema, kad atėjome į pačią pabaigą. O jų muzika man patiko. Paskutinis renginys, kurį aplankėme buvo šokiai. Kadangi man nėra labai įdomu stebėti šokančius žmones, tai ir ten ilgai neužsibuvau.

Taigi reziumuojant visą šitą renginį galiu pasakyti tik tiek: nieko gero. Arba mes nespėdavome ateiti į jį (nors pagal lankstinuką, į laiką laisvai įsitekdavome), arba tai, kas parašyta neatitiko tai, ką rodė. Likau tikrai nusivylęs šiuo renginiu. Nežinau, gal kam ir patiko jis, gal kam pavyko viską pamatyti. Tikiuosi, kad kitais metais jis bus įdomesnis ir geresnis.

Rodyk draugams

Cinizmas (gr. κυνισμός), moralės principas, pagrįstas žmogaus priklausomybės nuo visuomenės neigimu. Reiškiasi nihilistine pažiūra į dvasinę kultūrą, atviru dorovės normų ignoravimu, tyčiojimusi iš jos principų ir idealų, žmogaus orumo žeminimu.

Štai, kaip šią savoką aiškina wikipedia. O aš manau, kad tai yra liga, kuria dabar serga labai daug žmonių. Tyčiotis iš visko, kas kitam šventa, neigti visus gerus dalykus, bendrauti su žmogum kaip su šiukškle tapo mūsų visuomenės norma. Ir nereikia sakyti, kad dėl lietuviško keiksmažodžio iš k raidės tapome tokie. Šitą buvo galima pastebėti jau seniai. Susvetimėjimas jau pasiekė tokį aukštą lygį, kad net baisu darosi pasiklausti nepažįstamo žmogaus kelio.

Kita vertus, nėra ir taip jau visiškai blogai. Pastebiu tokią tendenciją, kad daugėja protingų jaunų žmonių, kurie yra aktyvūs, teigiami, neatsisako padėti nelaimėje. Atsiranda žmonės, kurie stengiasi kažką keisti. Jie stengiasi dalyvauti visuomenėje. Net ir toks paprastas dalykas, kaip moksleivių eisena, raginanti balsuoti EP buvo labai sveikintinas dalykas. Jaunimas tikrai teikia daug vilčių.

Bet vėlgi, viskas atsimuša į senuosius. Nenoriu tikrai visus juos kaltinti, bet nemažai jų jau tiesiog nebespėja su visa pažanga ir tampa didžiuliu stabdžiu. Turbūt geriausiai tai matosi politikoje. Joje kai kuriems jau iš viso nebeliko nieko šventa. Apie jų įsitikinimus net neverta kalbėti. Dažniausiai tai būna toks devizas: kas daugiau sumokės, tam ir dirbsiu. Aš neįsivaizduoju, kokiu reikia būti kvailiu ir visišku ciniku, nihilistu(net nežinau, kaip tiksliai juos pavadinti), kad pirktum už kanceliarines “Mikę Pukuotuką” ir paskui galėtum nekaltu veidu meluoti, kad tai darbo priemonė. Aš iš karto padėčiau Seimo nario mandatą ir viešai atsiprašyčiau tautos. Nes manau, kad tai visiškai negerbtinas pavyzdys Seimo nariui. O čia toks jausmas, kad Seimo narį galima iškrapštyti iš Seimo tik kojomis į priekį arba neperrenkant.

Aš šiaip esu pamastęs, kad visai norėčiau būti išrinktas į Seimą. Įsivaizduoju save išdėstantį savo programą, vertybes, pažiūras. Atsikėjantį save į žmonių klausimus. Bet kai tokia situacija, tai turbūt net neturėčiau šansų pakliūti ten. Žmonės renka tuos pačius dažniausiai. Na arba tuos, kurie daugiausiai pažada. Nesvarbu, kad jų niekada netesi. Nesvarbu, kad akivaizdžiai meluoja. Politika - purvinas dalykas ir norint ten eiti, reikia nebijoti susitepti mėšlu. Daug mėšlo. Gal kada ir pasikeis situacija…

Galbūt kiek ir nuėjo į šoną nuo cinizmo, bet tiesiog leidau mintims išsilieti.

Rodyk draugams